« Grįžti į Apie osteoporozę

Kas yra Osteoporozė?

Šiandieninėje visuomenėje egzistuojančios rizikos formos vis labiau sustiprina sveikatos, kaip vienos svarbiausių vertybių, akcentavimą. Spartus gyvenimo būdas, nesubalansuota mityba, fizinio aktyvo stoka bei kiti veiksniai stimuliuoja bei daugeliu atvejų tampa pagrindinėmis priežastimis, determinuojančiomis įvairaus pobūdžio susirgimus bei ligas, mažinančias visuomenės narių gyvenimo kokybę. Viena iš ligų, apsunkinanti ne tik sergančių žmonių bet ir jų artimųjų gyvenimo sąlygas – osteoporozė. Teoriniame diskurse pastaroji dažnai vadinama „tyliąja epidemija“, kadangi sergantysis nejunta jokių specifinių klinikinių požymių, padedančių diagnozuoti šį susirgimą iki kaulų lūžio. Atsižvelgiant į statistinius duomenis, galima teigti, jog sergančių šia liga skaičius ne mažėja, o priešingai – auga. Osteoporozė yra dažniausia metabolinė kaulų liga, pasaulyje ja serga apie 200 mln. žmonių. Mokslininkai teigia, jog didžiausią nerimą kelia dėl osteoporozės įvykstančių lūžių augimo dažniai. Atsižvelgiant į tai, kad visuomenė senėja, pasaulyje prognozuojamas šlaunikaulių lūžių skaičiaus didėjimas nuo 1,66 mln. (1990 m.) iki 6,26 mln. (2050 m.). Paskaičiuota, kad 2020 m. Europos Sąjungos šalyse šlaunikaulių lūžių skaičiaus moterims gali išaugti iki 1 mln. per metus. Lietuvoje sergančiųjų skaičius per paskutinį dešimtmetį taip pat padidėjo beveik tris kartus. Tad siekiant apriboti šios ligos paplitimo mastus visų pirma reikalinga informacijos sklaida, įgalinanti prevencinių priemonių propagavimą bei tikimybės, susirgti osteoporoze, mažinimą.
Osteoporozės apibrėžtys varijuoja, tačiau plačiąja prasme ši liga yra apibrėžiama kaip organizmo sutrikimas, pasireiškiantis kaulų retėjimu, minkštėjimu bei trapumu ar liga, siejama su laipsnišku kaulų plonėjimu ir silpnėjimu. Kadangi šios ligos požymiai nėra akivaizdžiai jaučiami, pacientams osteoporozė dažniausiai yra diagnozuojama per vėlai. Vienas pirmųjų lūžius ir kaulų tankio sumažėjimą dėl amžiaus, susiejo anglų chirurgas ir anatomas Astley Cooper (1768 – 1841 m.). Tačiau pats osteoporozės terminas priskiriamas prancūzų patologui Jean Lobstein (1777-1835m.). Žmogaus kaulas yra gyvas audinys, kuriame nuolat veikia dviejų rūšių ląstelės: osteoklastai, ardantys senas ląsteles, bei osteoblastai, užpildantys tuščias nišas kaulinėje struktūroje. Taip ląstelėms atsinaujinant yra koreguojami kaulo mikropažeidimai bei tuo pačiu palaikomas kaulinės struktūros tvirtumas. Tačiau 30-35 metuose osteoblastų veikla pradeda silpnėti, todėl daugėja neužpildytų kaulinių audinių porų, kaulai tampa trapesni bei didėja tikimybė susirgti osteoporoze. Sergančiųjų osteoporoze, priešingai nei sveikų žmonių, kaulai gali lūžti dėl menkos traumos arba savaime, o kartą patyrusiems išretėjusio kaulo lūžį, tikimybė patirti jį dar kartą didėja.
 
 

 

1 paveikslas. Sveiko bei sergančiojo osteoporoze žmogaus kaulų pavyzdžiai.

Kalbant apie osteoporozės formų paplitimo mastus, galima teigti, jog dažniau pasitaiko priminė osteoporozė – idiopatinė jaunų žmonių (reta), pomenopauzinė ir senatvinė. Antrinė osteoporozė yra retesnė. Tad osteoporozė pagal pastarosios sukėlimo priežastis yra klasifikuojama į dvi pagrindines kategorijas:
 

  • Pirminę osteoporozę. Ši osteoporozės forma dažniausiai yra susijusi su demografiniais rodikliais: amžiumi bei lytimi. Pastaroji yra paplitusi tarp vyresnio amžiaus žmonių, ypatingai vyresnių moterų. Osteoporozė diagnozuojama 1 iš 3 moterų, vyresnių nei 50 metų.
  • Antrinę osteoporozę. Šio tipo osteoporozę dažniausiai iššaukia kiti įvairaus pobūdžio susirgimai: skydliaukės, inkstų, plaučių, žarnyno ar paveldėtos, genetinės ligos. Antrinę osteoporozę taip pat gali sukelti vaistai, skirti kitų ligų gydymui.

 
 
Osteoporozės diagnostika kaulų mineralų tankio tyrimu